Iki 1920-ųjų įdegis buvo skurdo ženklas, o blyški oda – turto, prabangos ir grožio simbolis. Šią tendenciją pakeitė Coco Chanel, kai mados ikona atostogavo Kanuose ir liko nubučiuota saulės. Tuomet ir prasidėjo bronzinio įdegio era. Garsenybės vis labiau ir labiau pamėgo atostogauti žiemos metu šiltuose kraštuose, degintis – ėmė kurtis industrija, naikinanti porcelianinio grožio suvokimą.

Antrojo pasaulinio karo metais moterys naudodavo net arbatos maišelius, kurie nudažydavo odą ir suteikdavo įdegio įspūdį. Šeštajame dešimtmetyje buvo sukurtas pirmas savaiminio įdegio produktas, ne tiesiog nudažantis odą, o savyje turintis iš cukranendrių išgautą medžiagą vadinamą dihidroksiacetonu (DHA), kuri sukelia odos paviršinių aminorūgščių parudavimo efektą. Šis ingredientas buvo patvirtintas ir iki šiol naudojamas įdegį suteikiančiuose produktuose.

Šiandien turime beribį pasirinkimą – įdegio putų, kremų, losjonų, servetėlių ir t.t., kaip nepasiklysti jų gausoje? Pirmiausia patarčiau išbandyti tokią priemonę namuose. Investuokite į savo įgūdžius – bent du – tris kartus pabandžius įdegio priemonę namuose stipriai sumažinsite riziką jaustis nejaukiai jums svarbią dieną, jei bandysite savaiminio įdegio priemonę pirmą kartą gyvenime.

Nepamirškite ir odos paruošimo – pašalinkite plaukelius, padarykite odos šveitimą (jo metu atkreipkite dėmesį į kelius, alkūnes, kulkšnis ir kulnus) dieną ar kelios dienos prieš naudojant savaiminio įdegio priemonę. Pirmiausia bandykite produktą ant tokios vietos, kuri kasdien bus uždengta (pvz. šlaunies) – panaudokite priemonę tik lokaliai, taip galėsite įvertinti, ar nekyla alerginė reakcija, ar lygiai tepasi, ar tinkamai paruošėte odą, ar nepadauginote produkto ir ar atspalvis nėra oranžinis. Jei visgi padauginote – jums tikrai nereikia visko nusiplauti ir pradėti iš naujo – turėkite šalia drėgnų servetėlių, kuriomis galėsite švelniai nuvalyti priemonės perteklių.